Radau čia.

Kaip žinia mes gyvi ne vien duona ir vandeniu. Egzistuoja daugybė dalykų, be kurių atrodo neįmanoma gyventi. Galima būtų leistis į Maslow piramidės subtilybes, bet to nedarysiu. Tiesiog susimąsčiau apie tai, kaip mes kasdien, kas savaitę ar kas mėnesį gyvenam vis kitais įvykiais. Žinia veja žinią, bet visuomet būna tokia, kuri yra eskaluojama labiausiai. Šią savaitę štai nerimaujame dėl praūžusio viesulo ir rodos daugiau niekas nevyksta. Toki sąlyginai rimti įvykiai tarsi nustelbia tuos, kurie yra apskritai “zvonkiniai” - t.y. tokie, kurie gali būti paskelbi plačiai visuomenei, bet galima apie juos ir patylėti, nes taip nutinka kasdien daugeliui.

Štai viesulas mūsuose nėra kasdienybė, kaip ir prezidento mirtis ar pedofilijos skandalas. Bet viesulų turbūt tik daugės (juk gal ne be reikalo vienas fizikas siūlo kuo greičiau nešdintis iš šios planetos…), politikai mūsuose pripažinkime jau irgi ne pirmos jaunystės (nelinkiu nei vienam mirties aišku), o pedofilija tai apskritai, manau, problema, kurią spręsime dar ilgai.

Bet visos pagrindinės temos ima ir “išsisemia”. Šį rytą Lietuvos radijo ryto laidoje vedėjai ragino skambinti žmones, kurie nukentėjo nuo viesulo ar tiesiog pasidalinti baugiais įspūdžiais, bet per pusvalandį berods nesulaukė nei vieno skambučio ir pripažino, kad aktyvumas labai menkas. Gal žmonės nuo kalbų perėjo prie darbų, bet kartais man atrodo, kad iš tokių naujienų mėginama išspausti viską. Tiesiog gręžti jas, kol atsiranda kažkas naujo, kažkas, kas aktualu daugeliui, aktualu čia ir dabar.

Įdomu būna pasikalbėti su žmonėmis, kurie tam tikrą laiko tarpą neseka spaudos ar televizijos ir tik būna kažką girdėję. Jie dažniausiai mažai ką praranda, bet visvien bent šiekt tiek (kad ir “pavėluotai”) išgyvena tą žinią. Man asmeniškai įdomu žinias sužinoti kuo anksčiau, o toliau kartais būna visai neįdomu ar net įkyru apie tai nuolat girdėti. Štai apie viesulą “išgirdau” pro pravirą buto langą, besivartydamas lovoj viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų. Jis tiesiog atūžė ir labai greitai praėjo. Tuo metu vargu ar kuri iš žinių tarnybų galėjo ką nors pasiūlyti. Juk nacionalinis transliuotojas naktimis apskritai išjungiamas, o juk lyg ir turėtų pranešti apie stichijos šėlsmą…

Išgyvensime šią nelaimę dar ilgai: kalbėsime apie ją, kirsim, krausim pigiai gautas malkas, liūdėsim dėl išverstų medžių. Ir lauksim kitos didžiosios žinios, kuri mus užvaldys. Galima netgi būtų imti lažintis, kas tai bus. Gal krepšinio čempionatas..? Bet kuriuo atveju - tikėkimės, kad ne kokios skerdynės ar kitos baisybės.

Nors mes gi įpratę dažniausiai kalbėti apie blogus dalykus, bet Juk tos “didžiosios žinios”, įvykiai būna ir teigiami. Būtent krepšinis turi tokią savybę, nes kai sekasi, tai taip ir norisi, kad pergalės niekad nesibaigtų. Tada rodos tegul žaidžia jie, kad ir du mėnesius. Kitaip būna, kai pralošinėjam. Tik čia puikus pavyzdys, kai įvykiai visuomet gali būti bent jau dvejopai traktuojami. Mirusiųjų neprikelsi, bet žinias apie jų netektį gali pakeisti, pavyzdžiui, naujienos apie tų žmonių įkurtus fondus, labdarą, renginių organizavimą ir pan. Medžius taip pat galima atsodinti. Organizuojam masinę sodinimo talką pavasarį? Tik čia aš pats save pagaunu, jog vis grįžtu prie to vieno įvykio, apie kurį girdžiu visą šią savaitę. Todėl dedu tašką ir einu ieškoti kažko.. “naujo”.

Jei kas perskaitėt iki pabaigos - jūs bepročiai :). Ačiū.

Patiko (18)

Rodyk draugams