Perklausiau šįryt Leon Somov - “No batteries no toys”. Pirma mintis labai keista:). “Juk aš tokios muzikos beveik neklausau.” Matyt suveikė tas “beveik” faktorius ar gal tai, kad tik atėjus nusipirkti kavos (ne ieškoti įkvėpimo ar šiaip pamedituoti vietoje, kuri, mano galva, tam visiškai netinkama…) pasiūlomas ir šis albumas. Tiesiog lėkštelėje. Patogu ką?

Debiutinis Leon Somov albumas, bet “nušlifuotas” taip, kad debiutu vadinti jį tiesiog nesinori. Kaip ir iškart klausyti dar kartą:). Tai nėra blogas ženklas. Vakar priguliau prie televizoriaus (tai - blogas ženklas :D) ir užtikau, kad rodo MTV gimtadienį. Paspoksojau kokią valandą ir be visų kitų “frykų on floro” mačiau Leon Somov su Jazzu pasirodymą. Be abejo “gyvai” daugiau improvizacijos, daugiau… daugiau jausmo. O kompakte… Taip ir norisi, kad albumas (nors Jazzu jame nėra) be jokių užuolankų prasidėtų fraze “parduodu tau savo muziką.”

Perku, klausau ir berods vien dėl to, kad pagerbčiau tiek daug dirbantį asmenį. Nelabai gerai darau būtent taip gerbdamas, bet tai vienas iš būdų. Ir nesakau, kad nebeklausysiu. Tiesa - reikia pagaliau televizoriaus pultelio baterijas pasikeisti.

Tiek.

Patiko (4)

Rodyk draugams