BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

jei būčiau dj…

Parašė jignas | 2010-10-20 11:59

Ian Pooley - Disco love

Pasimėgaukim arba padepresuokim.

Rodyk draugams

jei būčiau dj…

Parašė jignas | 2010-09-30 12:38

Myliu rudenį. Ir mąstau, kad praėjus kokiems 47 metams būtų visai smagu savo anūkams ar dar kažkokiems jauniems žmogeliukams sakyti, kad va, turėjau ir aš CD kolekcija… gal kokius 500 žinai… išsimėtė jie laikui bėgant… o dar prieš tai iš juostų, kasečių ir plokštelių muziką grodavo… man tai atrodydavo taip pat fantastiška įsigyti plokštelę, kaip jums dabar kompaktinį diską…

Ech. :)

The Chemical Brothers - Another World - tinka prie mano pamąstymų. Ir prie rudens tinka.

Rodyk draugams

Kaip eiti per gatvę

Parašė jignas | 2010-09-29 16:43

“Reikia parašyti dar vieną straipsnį apie “Latte” kavos gaminimą, nes to ieškodami žmonės labai dažnai užklysta į mano svetainę” - girdėjau tokį pasakymą. Jei žmonės internete ieško, kaip pasigaminti “Latte” kavą, tai kaip pereiti gatvę turbūt nesiteirauja visagalių paieškos sistemų. Tiksliau - tai daro labai menkas procentas žmonijos.

Radau čia paveikslą.

Vis dažniau pastebiu pėsčiųjų klaidą, kurią darau ir pats kartais, bet kurios gal prieš kokius 15 metų mane konkurse “Šviesoforas” mokė vengti. Tai - ėjimas per gatvę netiesiai. Kalbu ne apie šlitinėjimą po kelią, bet “kampo nukirtimą”. Juk eidami per perėją mes turėtume eiti tiesiai, nes tai kartu reiškia, jog mes kuo mažiau laiko praleisime važiuojamojoje kelio dalyje. O tai kiek sumažina tikimybę susidurti su neatidžiu vairuotoju.

Vakar pats dar kartą įsitikinau, kad to neatidumo priežastys gali būti pačios įvairiausios, o rudeninis lietus ir prastai apšviestos gatvės - tai sąlygos, kurias patiriame visi ir pasistenkim būti supratingesni vieni ktiems.

Rodyk draugams

Pagausiu, pagausiu arba ar įmanoma, kad antilopės gaudytų leopardus?

Parašė jignas | 2010-08-21 14:54

Gyviai pavadinime galėjo būti ir kiti tik svarbu, kad būtų sujaukta mitybos grandinė.

Skaitinėjau kolegos tinklaraštininko aprašytus nuotykius su kelių policija Kaune. Pirmą ir antrą dalis bei, manau, kaip ir daugelis susipažinusių su šia istorija lauksiu tęsinio. Labai patiko pirmoji dalis, nes situacija tiesiog standartinė ir net baisu pagalvoti, kiek per dieną tokių įvyksta visoje Lietuvoje (susisiaurinkime iki gimtinės…). Patiko tai, kaip paprastai ir kultūringai ji aprašyta. Ir pagalvojau, jog būtent tokiomis priemonėmis galima gan šauniai kovoti su korupcija ir tokiu bjauriu kelių policininkų įžūlumu. Štai reikia tiesiog nenusileisti į jų lygį, išlikti kiek galima ramesniu, bet kartu parodyti, jog esi pilietis, galintis pakovoti už savas teises. Gaila tik, kad pagrindiniai kovos įrankiai dažnai būna ryškiaspalvė liemenė, gesintuvas, vaistinėlė ar… klevo lapas Ir tuo viskas apsiriboja.

Bet pilietiškumo apraiškas mes galime parodyti ne tik tokiose situacijose, kai susiduriami akis į akį su teisėsauga (ak, kaip šis žodis juokingai skamba aptariamos situacijos kontekste). Kaip tai padaryti? Keletas mano pamąstymų:

Galima būtų sukurti platformą, kurioje žmonės iš visos Lietuvos galėtų publikuoti nuotraukas ar video apie vietas, kuriose dažniausiai stovi kelių policininkai su tikslu pasipinigauti. Aš asmeniškai žinau net kelias tokias vietas. Juk yra atkarpų keliuose, o ir gatvių, sankryžų miestuose, kur, neturėdamas jokių piktų kėslų, gali tiesiog suklysti. Klaida dažnai nebūna tokia, kuri sukelia didžiulį pavojų aplinkiniams, tačiau už kampo tavęs jau laukia policininkas, kuris tikisi kyšio ir kuriam deja mažiausiai svarbus eismo dalyvių saugumas. Tokią “duomenų bazę” siūlau kurti ne tam, kad panervintume policininkus, bet tam, kad kuo daugiau žmonių žinotų apie vietas, kuriose painus eismas. Juk policininkai dažniausiai ir naudojasi tokiomis vietomis. O pasiskaitęs apie tokią sankryžą kaip minėtoji Kaune, vargu ar važiuosi iš antros juostos tiesiai. Tai reiškia, kad nekelsi pavojaus kitiems eismo dalyviams. To juk ir siekia mūsų tvarką prižiūrintys asmenys ar ne?

Kaip atpažinti tokias “sudėtingas” vietas? Turbūt iš pasaloje tykančių policininkų. Mano vieno draugo vos neišvežė į nuovadą, kai jis pėsčiomis priėjo prie kelių policininkų, stovėjusių tamsiu paros metu už krūmų ir neįsijungusių gabaritinių šviesų, ir ėmė aiškinti, jog taip elgtis nedera. “Grobio” buvo laukiama prie sankryžos su “Stop” ženklu. Puikus tykojimo pavyzdys, tačiau nereikia nuklysti į išvedžiojimus, jog policininkai visuomet blogi. Sustoti prie tokio ženklo būtina, tačiau ar geriau gaudyti tą, kuris “prasmuko” pro ženklą nesukeldamas avarijos (o juk galėjo ir neprasmukti, galėjo žūti žmonės) ar mėginti iš anksto užkirsti kelią galimiems įvykiams ir pasistatyti automobilį, kurį daugelis vairuotojų vis dar gerbia, matomoje vietoje. Manau, tikimybė, kad vairuotojas, matydamas kelyje patruliuojančius pareigūnus, nesustos prie “Stop” ženklo, tikrai sumažėja.

Taip yra ir su kitais kelio ženklais. Galima policininkams įsitaisyti visiems matomoje vietoje ir taip skatinti vairuotojus būti atidesnius, bet galima tūnoti kažkur už kampo ir pulti kiekvieną pažeidėją tiesiog iš pasalų. Tokiais atvejais man policininkai panašūs į laukinius plėšrūnus, nes pasigavę vieną auką būna labai ja užsiėmę (ir berods negali susistabdyti dviejų eismo priemonių vienu metu ar pan.). Įdomu kiek vairuotojų tuo metu, kol pareigūnai bendravo su kolega tinklaraštininku, iš antros juostos Mindaugo prospektu nuvažiavo tiesiai…

Galima pasiūlyti ir dar labiau utopinių idėjų. Juk apie “žuvingas” (”grybingas”) vietas galima paklausti pačių policininkų… Tikimybė, kad išduos yra labai maža, bet juk tai, kad ten dažniausiai galima sučiupti pažeidėjų, kartu reiškia ir tai, kad ta vieta problemiška, reikia kažką joje keisti. Galima ją patyliukais dar labiau apsodinti krūmais, kad būtų policininkui lengviau pasislėpti, bet galima visiems kartu padiskutuoti, kas ten blogai. Juk NET ir Švietimo ministras žada diskutuoti pagaliau su visuomene… Diskusijos gerai, o ypač jei jos susiję su žmonių gerove. Ir ne tik tų, kurie tokie žali ir į save riestais pirščiukais.

Rodyk draugams

kaiiiii garsumas

Parašė jignas | 2010-08-18 00:09

ČIA turėjo būti koks smagus paveikslėlis, bet beieškodamas jo, atradau, jog kalba panašia tema žmogus vienas. Tik jis kitapus Atlanto berods, tad įsivaizduokit, kad pas mane paveikslėlis toks pat, kaip prie to straipsnio, nes vis vien jį būčiau naudojęs.

***

Kodėl, kai per TV3 (turbūt ne tik per šitą) kanalą rodo reklamą, padidėja mano televizoriaus garsas? Kad garsiau praneštų apie 50 lietuviškų pinigų kainuojančio E.Iglesias kompaktinio disko išleidimą ar kad pareklamuotų dantų pastą anglų kalba su lietuviškais subtitrais?

(Anksčiau lyg ir nereklamuodavo CD užsienio atlikėjų per mūsų kanalus, o gal aš tiesiog nepastebėdavau… Bet kuriuo atveju, aš manau, kad tai piratavimo skatinimas tiesiog. Kas žiūri televizijas lietuviškas, tas ir piratauja :). Išmąsčiau.)

Televizija - tema išsemta ir nėr reikalo kritikuoti nekritikuotinus dalykus. Čia kaip spardyti gulintį tik kad televizijos pačios “atsigula”. Turbūt iš tingumo. Ką čia naujo sugalvosi, o juk patogumo viršūnė yra imti ir nukopijuoti daug ką nuo konkurentų… Susijunkit visi krūvon ir bus rami galva.

Apie ką aš čia? Ai, apie padidėjusį televizoriaus garsą reklamų metu. Juk televizija yra skirta tinginiams ir kam čia žmones versti reguliuoti garsą - t.y. paimti TV pultelį nuo stalo, spaudinėti mygtukus, vėl jį padėti atgal. Net baisu pagalvoti apie tuos, kurių pulteliuose esti nusėdusios baterijos. Galima tik įsivaizduoti, kaip šie žmonės purto pultelius, maigo, keikiasi ir tuo metu reklama jiems mažiausiai rūpi… Nes juk garsą mes būnam susireguliavę taip, kaip tuo metu mums geriausia. Norėtume garsiau, tai turbūt ir pasigarsintume.

Gal reiktų kokią peticiją ir mums rašyt. Bet gal geriau tiesiog išjungt tą plazmos ar kokių ten kristalų dėžę ir nesukt sau galvos.

Be to gali būti, kad gal čia tik man su ausim kažkas, tai tada išvis persiprašau.

:)))

Rodyk draugams

Apie eilėraščius, ausų “pjaustymą” ir lengvą “poxujizmą”

Parašė jignas | 2010-08-16 00:07

Žolinės. Bet ne apie tai čia.

…Įsivaizduokit tokią situaciją, jog Jūs stovite ant scenos prieš didelę auditoriją. Tarkim 500 akių spokso į Jus, o ir tiek pat ausų laukia, kol tikriausiai imsite deklamuoti eilėraštį ar kokios nors iškilios asmenybės protingas mintis. Nes čia tokia proga (Paskutinis skambutis mokykloje ar pan.). O Jūs pasiruošęs (-usi) tik… tik savo kūrybos eilėraštį. Ne M.Marcinkevičius ar V.Mačernis šių eilučių autorius, o Jūs. Eilėraščio niekas niekad nėra girdėjęs ir šiuo momentu turbūt staiga susimąstot, kad gal taip reikėjo ir palikti…

Ar sakot savo pavardę ar tiesiog pradedate deklamuoti? Pasirinkime antrąjį variantą (velniai nematė, ne literatūros pamoka ir niekas už tai nenubaus). Eilėraštis jūsų kūrybos, esat mintyse jį deklamavęs -(usi) daugybę kartų ir kur tik nesate to daręs (-usi) - troleibuse, mylimoje picerijoje, sporto salėje… Bet kuriuo atveju žmonių aplinkui būdavo, bet mažiau, o svarbiausia jie turbūt net nesusimąstydavo, jog Jūs mintyse deklamuojate eiles. Taigi suvokiate staiga dar ir tai, kad turbūt reikėjo pasirepetuoti, kad reikėjo bent kelis kartus garsiai paporinti (kad ir prieš veidrodį) tai, ką dabar išgirs visi susirinkusieji. Daug laiko galvoti nėra. Pradedate deklamuoti. Kas klausosi įdėmiai, tiems nelabai aišku, kas čia per eilės, kodėl Jūs taip jaudinatės, truputį užsikertate pradžioje ir rodos “kuriate vietoje”.

Spoksančių visad yra daugiau nei klausančių, tad ausų skaičių galime drąsiai “rėžti” per pusę ( suvokit, kad ne ausis gi pjaunam čia.. :P ) ir štai kokie 125 žmogeliai išgirdo tai, ką Jūs norėjote pasakyti. Jie sudalyvavo premjeroje. jie turbūt mažai ką suprato, bet svarbu čia ne tai. O kas svarbu? Dėl to, kad kiek naivokai mąstėte, jog savos kūrybos eilėraštį padeklamuoti yra vieni juokai, Jūs tai ėmėt ir padarėt. Žengėt žingsnį, žingsnelį, žingsniuką (ak, kokia žavi mūsų kalba…), o va ar į priekį ar atgal ne taip ir svarbu. Gal Jūs daugiau niekad nebekursit eilių, jų nedeklamuosite net mintyse, o gal laikui bėgant ir poezijos knygą išleisit. Rašys mokiniai Jūsų eilėraščių interpretacijas, o gal tik įkaušes juos deklamuosit vidurnaktį kur nors Maskvoje, išėjęs (-usi) iš baro. Tiesiog nedera niekad pamiršti, jog būti “poxujistu” (čia jau mūsų kalboje, o labiau gal manam žodyne neatsiranda nieko geriau kaip šis “skolinys”) nėra taip blogai, o kartais net būtina, nes pasaulis gali taip prarasti tikrų genijų, o taip pat - greičiau gali sužinoti, ką “apmėtyti kiaušiniais :). Svarbiausia, kad susivokiame mes patys. Ai, dar svarbu, ar Jūs tądien sakydamas eilėraštį buvot abiturientas, ar pirmaklasis. Bet čia jau kita tema…

Rodyk draugams

Vieno įvykio visuomenė

Parašė jignas | 2010-08-12 00:01

Radau čia.

Kaip žinia mes gyvi ne vien duona ir vandeniu. Egzistuoja daugybė dalykų, be kurių atrodo neįmanoma gyventi. Galima būtų leistis į Maslow piramidės subtilybes, bet to nedarysiu. Tiesiog susimąsčiau apie tai, kaip mes kasdien, kas savaitę ar kas mėnesį gyvenam vis kitais įvykiais. Žinia veja žinią, bet visuomet būna tokia, kuri yra eskaluojama labiausiai. Šią savaitę štai nerimaujame dėl praūžusio viesulo ir rodos daugiau niekas nevyksta. Toki sąlyginai rimti įvykiai tarsi nustelbia tuos, kurie yra apskritai “zvonkiniai” - t.y. tokie, kurie gali būti paskelbi plačiai visuomenei, bet galima apie juos ir patylėti, nes taip nutinka kasdien daugeliui.

Štai viesulas mūsuose nėra kasdienybė, kaip ir prezidento mirtis ar pedofilijos skandalas. Bet viesulų turbūt tik daugės (juk gal ne be reikalo vienas fizikas siūlo kuo greičiau nešdintis iš šios planetos…), politikai mūsuose pripažinkime jau irgi ne pirmos jaunystės (nelinkiu nei vienam mirties aišku), o pedofilija tai apskritai, manau, problema, kurią spręsime dar ilgai.

Bet visos pagrindinės temos ima ir “išsisemia”. Šį rytą Lietuvos radijo ryto laidoje vedėjai ragino skambinti žmones, kurie nukentėjo nuo viesulo ar tiesiog pasidalinti baugiais įspūdžiais, bet per pusvalandį berods nesulaukė nei vieno skambučio ir pripažino, kad aktyvumas labai menkas. Gal žmonės nuo kalbų perėjo prie darbų, bet kartais man atrodo, kad iš tokių naujienų mėginama išspausti viską. Tiesiog gręžti jas, kol atsiranda kažkas naujo, kažkas, kas aktualu daugeliui, aktualu čia ir dabar.

Įdomu būna pasikalbėti su žmonėmis, kurie tam tikrą laiko tarpą neseka spaudos ar televizijos ir tik būna kažką girdėję. Jie dažniausiai mažai ką praranda, bet visvien bent šiekt tiek (kad ir “pavėluotai”) išgyvena tą žinią. Man asmeniškai įdomu žinias sužinoti kuo anksčiau, o toliau kartais būna visai neįdomu ar net įkyru apie tai nuolat girdėti. Štai apie viesulą “išgirdau” pro pravirą buto langą, besivartydamas lovoj viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų. Jis tiesiog atūžė ir labai greitai praėjo. Tuo metu vargu ar kuri iš žinių tarnybų galėjo ką nors pasiūlyti. Juk nacionalinis transliuotojas naktimis apskritai išjungiamas, o juk lyg ir turėtų pranešti apie stichijos šėlsmą…

Išgyvensime šią nelaimę dar ilgai: kalbėsime apie ją, kirsim, krausim pigiai gautas malkas, liūdėsim dėl išverstų medžių. Ir lauksim kitos didžiosios žinios, kuri mus užvaldys. Galima netgi būtų imti lažintis, kas tai bus. Gal krepšinio čempionatas..? Bet kuriuo atveju - tikėkimės, kad ne kokios skerdynės ar kitos baisybės.

Nors mes gi įpratę dažniausiai kalbėti apie blogus dalykus, bet Juk tos “didžiosios žinios”, įvykiai būna ir teigiami. Būtent krepšinis turi tokią savybę, nes kai sekasi, tai taip ir norisi, kad pergalės niekad nesibaigtų. Tada rodos tegul žaidžia jie, kad ir du mėnesius. Kitaip būna, kai pralošinėjam. Tik čia puikus pavyzdys, kai įvykiai visuomet gali būti bent jau dvejopai traktuojami. Mirusiųjų neprikelsi, bet žinias apie jų netektį gali pakeisti, pavyzdžiui, naujienos apie tų žmonių įkurtus fondus, labdarą, renginių organizavimą ir pan. Medžius taip pat galima atsodinti. Organizuojam masinę sodinimo talką pavasarį? Tik čia aš pats save pagaunu, jog vis grįžtu prie to vieno įvykio, apie kurį girdžiu visą šią savaitę. Todėl dedu tašką ir einu ieškoti kažko.. “naujo”.

Jei kas perskaitėt iki pabaigos - jūs bepročiai :). Ačiū.

Rodyk draugams

“Kiekvienas žmogus yra menininkas…”

Parašė jignas | 2010-07-24 11:02

Vasaros pradžioj turėjau po ranka beržų šakų, aštrų peiliuką ir daug laisvo laiko tad sugalvojau paeksperimentuoti. Šakos buvo įdomiai išsiraitę ir štai pagaminau rankeną durims, “pirties laumę”, kabyklą ir štai tokį “kablį”:

Smagu taip daryti ką nori (nes paskutinį kartą drožinėjau medį per darbų pamokas mokykloje ir ten reikdavo užsiimti “rimtesniais” darbeliais… pamenu, kad man buvo neįdomu). Atsibodo gan greitai ir šį kartą, bet pakalbėti apie tokius užsiėmimus sumąsčiau šiandien per radiją išgirdęs reportažėlį apie “Artoteką“. Puiki iniciatyva, puki vieta tiems, kas nori kad ir vieną dieną nuveikti ką nors neįprasto, nuveikti tai, apie ką visada svajojo.

Po to per tą pačią radiją išgirdau puikią diskusiją, kurią suorganizavo LUNI. Apie kultūros industrializaciją, vartotojiškumą ir pan. Buvo smagu išgirsti G.Mažeikį ir prisiminti tai, ką kalbėdavome per paskaitas. Daug girdėtų, skaitytų dalykų išgirdau dar kartą.

Visiems linkiu nepatingėti ir tokiu būdu skirti laiko grynai sau. T.y. drožinėkit, paišykit, siūkit, lankstykit… Ir suvokit, kad tai veikla, kurios reikia tik jums patiems. Be jos išgyvensit, bet su ja gyvensit dar smagiau.

:)

Rodyk draugams

“Jūs esate čia”

Parašė jignas | 2010-06-27 22:18

Tiesiog pabūkit ČIA :).

Rodyk draugams

Rūpintojėlio kompleksas

Parašė jignas | 2010-03-30 14:22

Būdamas dar visai mažas vieną vėlų vėlų vakarą pabudau ir supratau, jog bute esu vienas. Už miegamojo lango daugiabučio kieme girdėjosi vyrų balsai. Suvokiau, jog kaimynai kalbasi ir lyg tame pokalbyje girdėjau tėčio balsą todėl nesikėliau, neėmiau klykti iš baimės. Tiesiog gulėjau ir netgi savotiškai mėgavausi tokia akimirka nors šiaip vienas ir dar tamsoj būti nelabai mėgau.

Kažkodėl vis prisimenu šį epizodą ir tik vakar susimąsčiau, kažin kodėl anuomet neatsisėdau ant lovos krašto Rūpintojėlio poza, o tiesiog gulėjau. Gal todėl, kad buvau mažas? Tiesiog noriu pasakyti, jog maži vaikai nerymo kaip Jėzus Kristus. jie mano pavaizduotoj situacijoj arba klykia arba bijo, kad jų nepačiuptų koks baubas ir tykiai guli. Reiškia Rūpintojėlio poza yra išmokstama laikui bėgant. Matyt todėl ją ir pavadinau “kompleksu”.

Juk būdami didesni sėdim parėmę galvas alkūne tiek per nuobodžias pamokas, tiek per klaikias paskaitas. Sėdim ir tarsi kažkuo rūpinamės, bet jau nebeklykaujam, nebezirziam ir netgi nebebijom baubų, o tik laukiam, kol mus kas nors “prikals prie kryžiaus”. Tėčio balsą, kuris apramina, pakeičia kito tipo šurmulys. Visos medijos: pranešimais spaudai paremta žiniasklaida ir svetainės, TV etc. Ak, kaip tai ramina.

Tuo tarpu “kryžių” dabar būna visokiausių. Įdomiausia turbūt tai, kad kas vienam yra tikra kančia, kitam teikia didžiulį malonumą. Ir vėl galima grįžti prie sąvokos “kompleksas”. Rymoti, nieko nedaryti ir laukti, kol viskas išsispręs, kol vieną prastą dėstytoją pakeis kitas, kol per pažįstamus gausi darbą ir pan. - tai tikrai tautos bruožas. (Kaip ir rašyti tokius įrašus :D ). Formuojame tokius bruožus patys, o tai lengva, nes Didesni “Rūpintojėliai” mums padeda, jiems tai pelninga, jiems taip patogu. Nepolitikuokim.

Tegul tai būna įrašas, skirtas tiems, kas baigia mokyklą, tiems, kas dreba prieš įskaitas, sielojasi po neišlaikytų egzaminų ir galiausiai vėl užima Rūpintojėlio pozą. Prisirymojot - gana. Ir, jei matot vienintelį kelią, kuris veda į Vakarus, tai tikrai nesiūlau pasilikti rymoti kartu. Tiesiog daug kas ten užima tokią pačią pozą, tik be atramos po sėdimąja.

Rodyk draugams