SocialinėMechanika

Prieš rašydamas šį įrašą sumaniau dar pažiūrėti, ką Google gali man papasakoti apie žurnalistę, publicistę R.Grinevičiūtę. Įvedžiau “grineviciute”(nes turiu toki bloga labai iproti svepluoti, kai ko ieskau) ir pamatęs, kad nieko naujo nesužinosiu(siūlau ir jums pamėginti), dar kartą susimąsčiau, kaip čia civilizuočiau išreikšti savo nepasitenkinimą.

Nepasitenkinimą tuo, jog štai prieš keletą savaičių ponios Grinevičiūtės laidoje man teko pamatyti savo močiutę. Nepamenu dabar kas pranešė mums tą žinią, kad tv įsijungtume, bet įsijungėm ir… matom, kad iš automobilio nufilmuotos dvi senyvos ponios, kurių kažkoks a la žurnalistas klausinėja apie moterį, kuri ir buvo pagrindinė veikėja toje laidoje. Iškart atsiminiau, kai močiutė pasakojo, jog prie judviejų su drauge, einančių iš kapinių, prisistatė kažkoks vyriškis ir ėmė klausinėti visokių klausimų. Močiutė tada pamenu sakė, kad įtartinokai pasirodė ir ji pagalvojo, kad čia žurnalistas kažkos, bet aš ją nuraminau, nes logiška lyg ir turėtų būti tai, kad žurnalistu būdamas žmogus prisistato, o jei renka medžiagą (o ypač filmuotą medžiagą), tai praneša apie tai savo respondentams. Neprisistatė, o štai medžiagos slapčia nusifilmavo ir po to iš detalių sudėjo gan “šaunų” reportažą.

Miestelyje, kuriame visi visus pažįsta, po tokių reportažų nelabai smagu į gatvę išeiti, nes į tave spokso, klausinėja…o senam žmogui paskui visokių minčių kyla, nervinasi jis, o nervintis nesveika velniškai tokiam amžiui. Nervinosi močiutė ir iki to reportažo, nes manė, kad nereikėjo išvis su nepažįstamu žmogum tokiom temom kalbėt, bet mano močiutė ekstravertė tikrų tikriausia ir bendrauti mėgsta net labai ir tąkart nebuvo išimtis. Aš ją nuraminau, kad nieko ji juk blogo nepasakė ir niekas čia jos nefilmavo, bet visgi jai neramu buvo.

Mane siutina tai, kad čia garbinama, liaupsinama ir labai įtakinga save laikanti p.Grinevičiūtė su savo komanda tokius dalykėlius daro, kas net nekvepia publicistika ar profesionalia žurnalistika. Slapta kamera - taip sutinku, bet nereikia tada savo firminiu tonu moralizuoti, kad štai ponia, kurią matote reportaže, mano tai ir tai. Ai, čia galima būtų putotis ir toliau, bet nematau reikalo.

Tik va dar paminėsiu tokį keistą nutikimą, kai su draugu pavėžėjome vieną ponią į Kauną ir kaip ji visą kelią pasakojo, kokia yra įtakinga, kokių giminaičių turi ir koks jos sūnus turtingas ir t.t. sakė ji, kad mes šaunūs vaikinukai ir, jei kada rektų mus ištraukti iš kokios nors bėdos, tai jai reikia smabinti ir ji savo giminaičiam policininkam skambins ir sutvarkys viską… Mes gal atrodom idiotai, bet c'mon. Ai, dar pasakojo, kad žino kur butą išsinuomot Kaune, o draugas tas ieškojo kaip tik ir pasiėmė jos numerį. Paskambino po savaitės, tai ta pasibaisėjo, kad čia skambinėja visoki ir liepė išsitrinti numerį, nes bus blogai. Žodžiu “krūtumo įsikūnijimas”, bet štai šita stebuklinga ponia ir užsuko visą tą reikalą, kuriame buvo įpainiota mano močiutė. Ponia vardu Martina pasirodo ieško eisybės dėl savo giminaičių žūties ir po teismus tamposi su viena moteriške, apie kurią ir buvo paprašyta papasakoti mano močiutė. O ponia Martina pasirodo tikrai turi giminaičių policininkų… Ir dar man močiutė papasakojo vieną istoriją apie tai, kaip ten viskas vyko anuomet ir kodėl šita p. Martina turi būtent šitą vardą….tai ten tokia muilo opera galėtų būti, kad p.Grinevičiūtė net nenutuokia berods. Bet ką ji nutuoks, kad jai užtenka ir slapčia prifilmuotos medžiagos apie senučių pamąstymus ir “įjungus” savo įtaigųjį toną tada žiūri iš ekrano ir vaidina, kad ieško teisybės…

Paputojau…:) Užteks, manau. Jei kas perskaitėt iki galo viską, labai laukčiau pamąstymų:).