SocialinėMechanika

Būdamas dar visai mažas vieną vėlų vėlų vakarą pabudau ir supratau, jog bute esu vienas. Už miegamojo lango daugiabučio kieme girdėjosi vyrų balsai. Suvokiau, jog kaimynai kalbasi ir lyg tame pokalbyje girdėjau tėčio balsą todėl nesikėliau, neėmiau klykti iš baimės. Tiesiog gulėjau ir netgi savotiškai mėgavausi tokia akimirka nors šiaip vienas ir dar tamsoj būti nelabai mėgau.

Kažkodėl vis prisimenu šį epizodą ir tik vakar susimąsčiau, kažin kodėl anuomet neatsisėdau ant lovos krašto Rūpintojėlio poza, o tiesiog gulėjau. Gal todėl, kad buvau mažas? Tiesiog noriu pasakyti, jog maži vaikai nerymo kaip Jėzus Kristus. jie mano pavaizduotoj situacijoj arba klykia arba bijo, kad jų nepačiuptų koks baubas ir tykiai guli. Reiškia Rūpintojėlio poza yra išmokstama laikui bėgant. Matyt todėl ją ir pavadinau “kompleksu”.

Juk būdami didesni sėdim parėmę galvas alkūne tiek per nuobodžias pamokas, tiek per klaikias paskaitas. Sėdim ir tarsi kažkuo rūpinamės, bet jau nebeklykaujam, nebezirziam ir netgi nebebijom baubų, o tik laukiam, kol mus kas nors “prikals prie kryžiaus”. Tėčio balsą, kuris apramina, pakeičia kito tipo šurmulys. Visos medijos: pranešimais spaudai paremta žiniasklaida ir svetainės, TV etc. Ak, kaip tai ramina.

Tuo tarpu “kryžių” dabar būna visokiausių. Įdomiausia turbūt tai, kad kas vienam yra tikra kančia, kitam teikia didžiulį malonumą. Ir vėl galima grįžti prie sąvokos “kompleksas”. Rymoti, nieko nedaryti ir laukti, kol viskas išsispręs, kol vieną prastą dėstytoją pakeis kitas, kol per pažįstamus gausi darbą ir pan. - tai tikrai tautos bruožas. (Kaip ir rašyti tokius įrašus :D ). Formuojame tokius bruožus patys, o tai lengva, nes Didesni “Rūpintojėliai” mums padeda, jiems tai pelninga, jiems taip patogu. Nepolitikuokim.

Tegul tai būna įrašas, skirtas tiems, kas baigia mokyklą, tiems, kas dreba prieš įskaitas, sielojasi po neišlaikytų egzaminų ir galiausiai vėl užima Rūpintojėlio pozą. Prisirymojot - gana. Ir, jei matot vienintelį kelią, kuris veda į Vakarus, tai tikrai nesiūlau pasilikti rymoti kartu. Tiesiog daug kas ten užima tokią pačią pozą, tik be atramos po sėdimąja.

Kad kebabinę iš tolo galima užuosti tiesiogine ta žodžio prasme, manau, niekam ne paslaptis. Būna ir tokių, į kurias įeini vidun ir išėjęs pats kvepi kaip kebabas. Šiaip aš tikrai nesu priešiškai nusiteikęs prieš šį patiekalą, bet tenka pripažinti, kad labai dažnai bent jau Kaune kebabinės atrodo gan “antisanitariškai”. O štai tokį vaizdą išvydau šiandien priešpiet pačiam Kauno centre (Kęstučio ir Daukanto gatvių sankirtoj):

Pavasaris - atsinaujinimo metas, bet pirmoj fotografijoj aš nuo kioskelio esu gan toli, tačiau jaučiasi dažų kvapas. Neabejoju, kad jaučiasi jis ir viduj, kur sau ramiausiai sėdėjo pardavėja ir tikriausiai laukė klientų. Labai skubėjau, bet gal derėjo užsisakyt dažų skonio kebabą..?

:)

Važiavau pirtki bulvių traškučių ir netyčia užėjau į muzikos įrašų skyrių “Maximoj”. Už 21 Lt. įsigyti 3 grupės “SEL” kompaktinius diskus nėra jau taip blogai ar ne? Dabar man trūksta tik 1 jų CD iki pilnutėlės kolekcijos, kuris irgi yra, bet traškučių reikėjo nusipirkti:). Kiek mačiau yra visi grupės kompaktiniai diskai (gal tik išskyrus “Geriausieji remixai”) ir visi po 6,99 Lt. Dar poros albumų viduje radau štai ką. Kaiiii… :D.

Tokį “zuikį puikį” šiandien išvydau Kaune prie VDU centrinių rūmų. Smagus sumanymas, o ir pats zuikis toks “akademiškas” - su kaklaraiščiu.. :)

Vaidas rašo apie paskaitą, kurioje teko garbė dalyvauti ir man. Šiame rašinyje paminimi svarbiausi akcentai, bet aš lyg ir specialiai (o gal kad trūko laiko) nerašiau įrašo šia tema. Visų pirma “Gazeta Wyborcza” (”Rinkimų laikraštis”) buvo pristatytas trumpai apžvelgiant jo istoriją. Ir čia dera paminėti, kad iš pradžių šis leidinys buvo gan smarkiai susijęs su politika ir čia nevalia pamiršti asmens, kuris buvo pirmasis ir ilgametis dienraščio redaktorius. Adam Michnik - tai vienas svarbiausių asmenų ne tik, kai kalba eina apie Lenkijos politiką, bet ir visuomeniniame gyvenime. Jį drąsiai galima vadinti disidentu, žmogumi, kuris nebijojo būti opozicijoje ir tai darė savitu stiliumi. Įdomios ir gan teisingos jo mintys apie bažnyčios vaidmenį Lenkijoje ir pasakymas, jog šalis bus tokia, kokia bus bažnyčia.

Tačiau A.Michnik’ą miniu todėl, jog manau, kad jo įtaka dienraščiui, kuris dabar didžiuojasi esantis labai visuomeniškas, buvo ir yra didžiulė ir Grzegorz Piechota pareiškimas, jog “mes nežinome, ko nori skaitytojas ir mums tai nelabai rūpi” tik iš dalies gali būti suvokiamas kaip “michnikiškas”. nes dienraščio sielai visuomet savas interesas buvo ne toks svarbus ir jo veikloj visad galima įžvelgti pavyzdinio visuomeniškumo. Tiesiog gudrų marketingą dabar vis sunkiau atskirti nuo fanatiško visuomeniškumo, o man būtent ir pasirodė, jog dienraštyje turbūt dirba daug galvotų žmonių, kurie sugeba užčiuopti “reikiamas” temas.

Kad ir kaip bebūtų mes nelabai turime nei tokių asmenybių kaip A.Michnik, nei tokių dienraščių ir tai lyg ir natūralu, nes mes labai maži. Bet iniciatyvos, kurios buvo minimos paskaitoje, pasirodė tokios artimos mums, jog tikrai pasidaro liūdna, kai mūsų žiniasklaida pinigus kala pati kurdama ir eskaluodama skandalus, iš kurių nėra jokios naudos. Juk galima taip pat šauniai užsidirbti taip godžiai geidžiamų pinigų užsiimant ne tik sau naudinga veikla. Kaip matome žmonės tai įvertina. Juolab, kad gudrių asmenų mes turim. Kas trugdo? Va čia aš dar kartą noriu paminėti tą nuvalkiotą žodį “visuomeniškumas”. Ir ne veltui jį vadinau fanatiškumo apraiška, nes vaidinti, kad tau rūpi viena ar kita problema, o iš tiesų tik siekti asmeninės naudos neišeina. Kad ir koks pašėlęs kapitalizmas aplinkui, kad ir kaip norisi, jog tave rodytų televizorius…

Sakysit, jog “Gazeta Wyborcza” taip pat šiek tiek dirbtinai tuo užsiima, kad siekia pelno… Bet jie turi tam teisę, nes visas jų projektas stovi ant tvirtų pamatų. Tai galima pavadinti įdirbiu ar dar kokiu įmantriu žodžiu ir pripažinti, kad tam teisę turim visi.

Jei būčiau diskotekų vedėjas, gročiau antradieniais ir skambėtų štai kas - Depeche Mode - Enjoy the silence.

:) Tiksliau - su žiniomis. Dingęs aš truputį iš čia, bet ne iš interneto. Jei kam įdomu, tai mano “specializuotos” raštliavos galima atrasti čia. Kaip sakoma, vieni žmonės tiesiog geria, o kiti geria ir dar rašo apie tai :). Geriam alų ir visiems, neabejingiems šiam gėrimui, siūlom paskaitinėt mūsų mintis. Taigi nors buvau nutaręs parašyti tik vadinamą “svečio įrašą” ar porą, bet atsitiko taip, kad prisidėjau prie “Alaus Brolių”. Smagu.

Taip pat neseniai startavo projektas, apie kurio logotipą klausėme jūsų nuomonės. “Karštos naktys” žengia pirmuosius žingsnelius ir gali taip atsitikti, jog “pasisvečiuoįrašiausiu” (wow, koks naujadfaras) ir ten.

Dabar noriu visus pasveikinti su ilguoju savaitgaliu ir svarbiausia - su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Pasijuskit kaip nors ypatingai, smagiai atšvęskit ir iki.

jignas/ignas

:)