SocialinėMechanika

Močiutė vis skundžiasi, kad televizija rodo tuos pačius koncertus ir vis pabrėžia, kad dėl sunkmečio matyt nebefilmuojami nauji. Gal ir yra tiesos, bet reikia pripažinti ir tai, kad televizijos eina pačiu lengviausiu (pigiausiu) keliu.

Gal ir gerai, nes nors naujų nesąmonių neprirodo:). Pastarąją savaitę vis užmesdavom bluostą į TV ekraną tokiu metu, kai būdavo laidų anonsai ir pastebėjom, kad apie kažkokią girtą motiną pasakojančios laidos pristatymas ėmė ir pasikeitė - tos girtos moters veidą ėmė slėpti. Profesionalu tikrai.

O kada ims uždenginėt A. Ramanausko veidą? Nes jo “vaidenimasis” televizijoje ima pabosti. Kvailas juokas suima prisiminus, kaip šis žmogus piktinosi Modesto Vaišnoro juokeliu apie “mažą pareigą“, o pats jaučiu bus uždraustas vieno tokio įstatymo dėl visų savo nešvankybių.

Būkim dori, žiūrėkim tą patį per tą patį ir tik nepakliūkim patys į TV, nes reiks ir mūsų veidelius pridengti. Būsim tikri vaiduokliai.

Žodžiu - “Kibir tele vibir”. :)

Gal šiandieną tapetai nėra pati praktiškiausia ar madingiausia sienų danga, tačiau tapetuojam namus ir dažnai šiam darbui nesamdome kvalifikuotų darbininkų, o imamės to patys. Pastarosiomis dienomis to imamės mano močiutės virtuvėje. Senų tapetų plėšymas nuo sienų irgi yra vienas iš etapų, kuriuos gal kiti ir praleidžia, bet kuris gali turėti daug įtakos galutiniam rezultatui.

Belupdamas senuosius tapetus, o tiksliau keletą jų sluoksnių, susimąsčiau, kad, jei archeologai kasinėja žemę ir domisi jos sluoksniais, tai kodėl negalima būtų domėtis tapetų sluoksniais:). Mes radome bene tris ir ryt dar vieną uždėsime, nes nėjo jau taip gražiai viską nulupti.

Gal mokslininkai kada nors lups su pincetais tuos tapetus nuo sienų ir žavėsis “senovės žmonių primityvumu” ar panašiai. Taigi tapetuojame ir kartu klojam naują istorijos sluoksnį. Cool.

Šiandien po labai ilgo laiko klausiau ZipFm ir pro miegus išgirdau seno house topą. Praeitos ir šios savaitės pirmosios to penketuko vietos man sužadino prisiminimus. Jei būčiau didžėjus, pagročiau tai, ką išgirdau. O tai Laurent Wolf - Saxo ir Armand Van Helden - Necessary Evil. Siautulingo savaitgalio.

:)

Galima sakyti atostogauju, o tai reiškia, kad net internetu nesinaudoju:). Žydinčių liepų kvapas, alus po lietaus, grynas oras, pasivaikščiojimai su šuniuku, bulviniai blynai ir… dar daug ir tokių mielų dalykų aplink:). Siaubas:D.

Man buvo gražu pamatyti Mantą ir jo “Sustok”. Patiko choreografija, o renginys, kuriame tai mačiau - visiškas mėšlas.

Bet šiaip - viskas gražu ir viskas gražėja:). Ilsimės. Ką veikiat?

Vakar gyvai išgirdom būsimą Happyendless singlą iš būsimo jų albumo ir vienbalsiai sakom UŽSKAITOM:))). Linksmas ir tikėkimės po jo visuomenė žinos ne tik Power Forever. Vadinasi jis…hmmm.. žinau, kad yra žodis “sweet”. Gal “sweet my sweet”:).? Laikas parodys.

O dar, kalbant apie tai, ką teko išgirsti, vakar išgirdau labai įdomų vertimą iš anglų į lietuvių kalbą. Žodis “people” buvo išverstas kaip “vyrai”. Ir tik todėl, kad kalbėjo moteris apie savo nakties įvykius. :). Kažkaip gavosi.. “nesu turėjusi dviejų vyrų per naktį”. Heteroseksuali - iš akių tikriausiai matosi:). Ok, baigiu vaidinti lyčių tyrinėtoją ar dar kažką.

Esmė - kad patiko singlas Happyendless būsimas, patiko ir kitos dvi dainos iš būsimo albumo ir patiko filmas, matytas per Tv vakar, nepaisant to vertimo.

Istorija  įgauna pagreitį:

Ėjome pro šalį ir dėmesį vėlgi patraukė šis vaizdas.

Fotografijos darytos 2009 liepos 2 dieną. Kas tai - gedulo akcija? Kam skirta? Ar tai susilauks homofobų reakcijos? Spėliojam ir laukiam, kas bus toliau.

Chaosas aplinkui kažkoks. Iki paryčių po langais labai linksmai juokėsi paauglių gauja, o pusę dienos teko stebėti gan keistą situaciją. Žodžiu daugiabučio kieme yra pora suolelių ir ant jų pusę dienos iki tol, kol pradėjo lyti sėdėjo dvi merginos ir vaikinas, o vėliau - dar vienas. Su šiuo ketvertu buvo trys maži vaikai. Kiek jiems metų pasakyti sunku. Tokie lakstinėjantys ir klykaujantys:). Na, gal kokių trejų metų amžiaus.

Foto iš čia.

Esmė tame, jog jaunimėlis gan sunkiai tvarkėsi su auklių pareigomis ir vaikai zujo kur tik norėjo, o vyresnieji juos gaudė, barė, šaukė ant jų etc. Gal aš kažkokių senamadiškų pažiūrų, bet rėkti ant tokio mažo vaiko “lochas, kur bl bėgi” tai nei šis nei tas. Arba mokyti visokių “imk ir mesk dabar į ją smėlį”.

Vienu metu pagalvojau, kad būtų labai neprastas vadinamasis viral’askokiam vaikų priežiūros centrui reklamuoti, nes akivaizdu, jog vyresnieji broliukai ir sesės (ar auklės) nesusitvarko su vaikais ir toks auklėjimas tik žaloja jauną žmogeliuką. Jis juk tikrai nėra “lochas”, bet tokiomis sąlygoomis gali užaugti velnias žino kas. O juk vaiko socializacija, anot kolegos, prasideda jau įsčiose.

Nepulsiu teisti tų paauglių ar mėginti aiškintis, kas čia kaltas. Tik galiu pripažinti, kad tiek aš tiek ir aplinkiniai neišdrįsome įsikišti į tą sumaištį. Aš mintyse teisinausi, kad esu jaunas ir negaliu vaidinti autoriteto prieš beveik bendraamžius (juolab, kad prekybcentry šiandien, perkant alų, paprašė dokumento..), o kitų aplinkinių, kurie buvo daugiausiai pensijinio amžiaus žmonės, elgesys mane taip pat nuvylė. Jie būriavosi prie laiptinės ar slampinėjo aplinkui, piktais žvilgsniai varstydami tą grupelę ir kažką bambėjo sau po nosimis, bet niekas nepriėjo ir neužkalbino jaunimo. Ta prasme nereikia pulti moralizuoti. Juk galima imti ir tiesiog paklausti, kaip jie gyvena, ar jau baigė mokslus, iš kur tokių gražių vaikų gavo etc. Ar ne? Kaip norėčiau nebūti bailys ir sugebėti elgtis tinkamai tokiose situacijose.

Praeitą savaitgalį teko garbė sudalyvauti trečiajame Lietuvos stalo futbolo čempionato etape, kuris vyko PLC “Mega” Kaune. Plačiau ir oficialiau apie tai čia. Tiesa aš dalyvavau tik “DYP” rungtyje, kurioje burtai lėmė žaisti kartu su moterų vienetų rungties nugalėtoja Gabriele, kuri žaidė tikrai puikiai, o aš tik stengiausi labai nesugadinti viso reikalo:). Gavom į kaulus, bet buvo smagu pažaisti su profesionalais.

Nors su ponu Jurgiu kalbėjom, jog šitas sportas visgi mums mielesnis bare, o visi tie federacijos reikalai ir su tuo susiję intrigėlės bei nesutarimai kažkaip netinka prie sportinės dvasios. Žodžiu mudu suvokėm, kad dar nesam subrendę laikyti savęs sportininkais, o daugeliui kitų jau gresia lazdos perlenkimas, nes į linksmybes žiūrima per daug dalykiškai, manyčiau.

Dar keletas mano pastebėjimų:

1. Gal tai buvo “antros dienos sindromas”, bet organizuotumas šlubavo. Yra tekę stebėti kitų sporto šakų organizatorių darbą bei kalbėtis su jais ir tie asmenys pripažino, kad organizuoti ir dalyvauti yra labai sunku ir laikui bėgant deja tenka rinktis. Neliepiu rinktis, bet siūlau pamąstyti.

2. Antras punktas irgi su tuo susijęs šiek tiek. Tokiame renginyje, manau, labai puikiai atrodytų didžėjus, kuris miksuotų muziką gyvai ir kuris pritrauktų daugiau žiūrovų. Tai tikrai suteiktų dar daugiau žavesio.

3. Ir dar, jei norima, kad šis sportas išpopuliarėtų, tai reikia griauti ribas tarp tų, kurie yra šiapus raudonų atitvarų, ir pro šalį einančių žmonių. Čia tokia metafora, po kuria slepiasi pasiūlymas taip lengvai nepaleisti stabtelėjusių pažiūrėti. Pastatyti vieną ne turnyro dalyviams skirtą stalą, kviesti žmones pamušinėti, pasivarinėti kamuoliuką, papasakoti apie šį žaidimą, tiesiog užkalbinti juos. Aišku čia vėlgi reikalingas dar vienas “etatas”, bet gal atsirastų savanorių.

Tai tiek:). Tikriausiai nėra viskas taip paprasta, kaip aš įsivaizduoju, bet kartais sunkumų prisikuriam patys. Dėkui už galimybę pasimokyti iš geriausių. Sėkmės Jums ir iki kitų susitikimų prie futbolo stalų.

ČIA - vis pasipildanti galerija iš Mega’09 turnyro.

ČIA video apie tai, kokių būna stalo futbolo žmogeliukų:).