“Socialinė mechanika” - tai vieno jauno šizofreniko frazė, kurią pateikė Laingas, aprašydamas atitrūkimo nuo kasdieninės rutinos jausmą. Bet juk nebūtina būti šizoidiška asmenybe, kad į kasdienybę pažvelgtum iš šalies…
Aš prieš narkotines medžiagas… Todėl faktas, kad Blinda turėjo reikalų su ratais mane truputį sukrėtė, bet nieko - išgyvensiu. Čia tipo pajuokavau:). O realiai, aš manau, kad visokius ten šūdračius ar kitą šlamštą puikiai gali atstoti kad ir, pavyzdžiui, old school'inė muzika:). Todėl Sipavičius čia tik atsitiktinai apie ratus dainuoja. Aišku gal ir banaliai skamba toki mano pareiškimai, bet kol muzika gali būti mūsų didžiausiu narkotiku, kodėl jos “nevartoti”…
E.Sipavičius - Diskoteka
Makoto and Kabuki Feat. Deeizm - Look of Love
Pastarasis gabalas čia todėl, kad vokalas kažkaip tarsi šalia visko. Smagu taip kartais pasijusti. Yeah!
Gal tie jau dirbantys galėtų perfrazuoti vieną seną telekomunikacijų bendrovės reklamą ir pasakyti, kad neturėjau dėl ko prisikabinti, tai prisikabinau, jog jie jau dirba..:). O jūs tik dirbkit - man tai netrugdo. Netrugdo ir tie užrašai, kurie metus, o kartais dar ilgiau puikuojasi ant jūsų vitrinų. Juk visi niekada nesužinosi, kad štai ši parduotuvė jau atsidariusi, o tie, kam aktuali jos veikla apie atidarymą sužino netgi iš anksto. Aišku toks užrašas pritraukia naujų lankytojų, bet kai esi vietinis ir kasdien matai tą užrašą… Po gero pusmečio pasidaro juokinga truputį. Buvo čia toks įvykis, kai tokią iškabą nulupo po maždaug metų naujai atėję darbuotojai, bo niekas taip ir neprisiruošė anksčiau to padaryti. Na, gal tai koks a la marketinginis žingsnis. Prisipažinsiu - nežinau.
Šiaip konkrečius pavyzdžius pastebėjau Kaune kur bent jau mano akimis žiūrint iškabos tikrai skurdokos ir didelėmis raidėmis užlipintas “jau dirbame” kartais gali būti palaikytas tos įstaigos pavadinimu:). O jei “rimtai”, tai kažkada dar berods sename bloge siūliau pagyvinti kirpyklų iškabas užrašu - “jei raitelis be galvos turėtų galvą, jis kirptųsi pas mus”. Dar galima pridėti: “Nes mes jau dirbame“.
Einu į parduotuvę ir matau stovinčia vienos vairavimo mokyklos mašiną. Naujutėlė berods KIA. Iškart atsiminiau vieno iš reklamos kileriųįrašą. Dabar kas nors klaus, tai sakysiu, kad būtent tos mokyklos mašinos geriausios:). Jei rimtai, tai visai juk gera taktika taip štai pavakare(nebūtinai), pavyzdžiui, prekybcentrių aikštelėse netol įėjimų pastatyt geriausias ar bent jau gražiausiai atrodančias savo firmos mašinas ir laukti, kol gandas, jog “tokia ir tokia firma turi geras mašinas” pasklis. Juk automobilių kokybė yra vienas iš tų lemtingų kriterijų renkantis vairavimo mokyklą. Nes realiai tai bent jau Kaune vairavimo mokyklų velnias gyvas. Kaip su kokybe reikalai nelabai žinau, tik žinau, kad yra “Tėviškės keliai”…bent jau pavadinimas išradingas:).
Na, kad jau pradėjau apie mašinėles rašyti, tai dar paporinsiu apie tai, kaip iš savo mašinos variklio išėmiau ten tokią gumą, be kurios važiuoti neįmanoma. Karolina man paaiškino vakar, kodėl aš taip pasielgiau:). O todėl, kad ši savaitė kažkokia ten vaikščiojimo pėsčiomis(“Puikiooooji”:D) savaitė. Na, mes apskritai daug važinėjam viešuoju transportu, bet kai mašina sugedus, tai išvis rami galva. Nors ryt jau reiks pavažiuot šen bei ten, tai susiremontavau automobiliuką. Žodžiu, dabar jau daug ką moku. Dar išmoksiu iš mesendžerių pokalbius nukopinti ir tada jau būsiu tobulas beveik (nukopinčiau va, kaip tam pačiam kambary sėdintys žmogai kalba Skype…).
Geriau jau būtum sudužęs…:) Nors gal ir ne. Dabar negirdėsi priešrinkiminių politikų pažadų, keiksmų visokių, barnių, popso, lėkštų juokelių, nusišnekėjimų…
Nusipirkau vakar supeklijų ir, jei liks man jų, tai pasistengsiu suklijuot kelis “apdužusius” daiktus, kuriuos laikau jau gan seniai, o vieną lėkštelę, kurios nenoriu išmest, tai dar ir antrą kartą anadien sugebėjau sudaužyti. Sudaužiau sudužusį daiktą:).
Realiai tokių “šokančių” maišelių pamatyt nesunku, bet man labiau patinka, kai, pučiant stipriam vėjui, žeme ritasi plastikinis butelis…:) O jei rimtai, tai visur juk galima įžvelgti šiek tiek grožio. Kalbant apie grožį, tai šiandien mačiau labai gražų funiuką. Funiuką vardu Zara. Pim pim.
Ieškojau eilėraščio, kuris būtent taip prasideda, bet nelabai man sekėsi, tačiau radau labai įdomių dalykėlių. Pavyzdžiui, kad:
„TROŠKULYS VEIKIA REGĖJIMĄ
Be skysčių žmogaus organizmas gali išbūti nuo 5 iki 7 parų. Jei yra karšta ir sausa, žmogus skysčių netenka daug greičiau, nes labai daug jų sumažėja prakaituojant. Prakaituodamas žmogaus organizmas vėsta. Pakanka paros be skysčių, kad pradėtų džiūti oda. Po to išdžiūsta gleivinė, sutrinka regėjimo aštrumas, prasideda skysčių organizme stygius.
SENSTANT MELSVĖJA AKYS
Sensta tik mėlynos akys. Rudos akys lieka tokios pat spalvos per visą gyvenimą. Rudų akių rainelėje yra melanino. O mėlynos akys, tiesą sakant, yra lyg ir bespalvės. Mėlyna spalva atsiranda šviesos sugėrimo ir atspindėjimo dėka. Rainelėje esantys baltymai senose akyse yra išskaidyti į labai mažas dalelytes, kurios labai stipriai išsklaido šviesą. Todėl jos būna pilkai mėlynos debesų spalvos. Kūdikių akys būna tamsiai mėlynos. Taip yra todėl, kad baltymai nėra išskaidyti ir daug geriau sugeria šviesą.
GALI UŽŠALTI IR AKYS
Akies obuolį supantis tankus kraujagyslių tinklas užtikrina, kad apie akį būtų pakankamai šilto kraujo. Vokai visą laiką drėkina akies paviršių. Ašarose yra pakankamai druskos. Todėl akių paviršius užšąla žemesnėje nei 0 laipsnių Celsijaus temperatūroje. Akys gali užšalti, bet esant labai žemai temperatūrai (žemiau nei -30 laipsnių Celsijaus). Bet jos turi būti nepridengtos ir turi pūsti stiprus vėjas. Beje, šaldymas yra naudojamas gydant atšokusią akies tinklainę.
ŽVAIGŽDĖS AKYSE SUSITRENKUS GALVĄ
Tinklainė siunčia informaciją per regos nervus smegenims. Šią informaciją mes interpretuojame kaip šviesos signalus. Tinklainėje esančius kūgelius ir stiebelius dažniausiai ir stimuliuoja šviesa. Tačiau šviesa - ne vienintelis būdas jiems sužadinti. Jei užsimerksime ir stipriai patrinsime vokus, pastebėsime visą gamą spalvų. Tai vyksta todėl, kad kūgeliai ir stiebeliai buvo suaktyvinti mechaniškai. Kai susitrenkiame galvą, trumpam padidėja skysčio slėgis akies obuolyje. Skystis veikia tinklainę. O ši per regėjimo nervą perduoda informaciją, kuri interpretuojama kaip ryškios šviesos taškai. Panašias “žvaigždes” galima pamatyti staigiai išsitempus arba atsistojus ant galvos.”
Prasidėjo tai šis penktadienis dar 00.01h(tą prasme nemiegojau aš, “laukiau jo”) man ale bet nesakysiu kaip. O kiek nuveikiau visko šiandien tai net baisu. Ir info apie kursinio/bakalaurinio darbo rašymą gavau nemažai, ir po “Žaliakalnio verslo centrą” paklaidžiojau. Pastaroji vieta man paliko gan “gilų” įspūdį dar vasarą, o šiandien vakščiojau tokiais, bunkerius primenenčiais koridoriais, ir mąsčiau, kad ne tik “Merkurijų” reikia griauti… Po to dar šiandien medelį puikų nupirkau dovanų, po to nerealiame kamštyje pastovėjau ko pasekoje sugedo mašina, bet viskas baigėsi net labai sėkmingai. Kiek vėliau į tą patį kamštį, kuris tęsėsi(tęsiasi) šalia Kauno nuo pat “Megos” iki tilto per Nemuną autostadoj, pažiūrėjau iš šalies ir parpyškėjau neužilgo gimtinėn, kur manęs laukė su brendžiu, ir dar visokiais gardumynais:). Brendį paminėjau, bo jo nesitikėjau tai tikrai. Pasveikinau tėtį su gimtadieniu.
Man vistiek didžiausią įspūdį tai tas kamštis paliko, bo Kaune jau seniai tokio nebuvau matęs.. Žostkuma. Bestovėdamas toj spūsty dar pagalvojau, kad mus ne tik krepšinis galėtų vienyti. Galėtume ir kamščiuose stovėdami gan šauniai laiką leisti: pagelbėti tiems, kam sugenda mašinos, šiaip pasišypsoti nepažįstamiems, pamojuoti jiems, pasikalbėti atsidarius langą, pavaišinti juos kuo nors…žodžiu - ir kamštyje galima gyventi. Savaitgalis atėjo.
Šios dienos daina. Tiksliau nuo 10.57 iki 11.25h:). Atsisėdi troleibuse, durys užsidaro. Specifinis toks garsas. Spusteliu “play” irrrr…
Miestas juda šituo ritmu. Po pietų jau nebe, bet būtent tuo metu judėjo. Jau ir lapai nešiojami vėjo… Būtų davęs kas arbatos su medum puodelį tam troleibuse, būčiau visą dieną galėjęs važinėt:). Et.
Nauji komentarai