SocialinėMechanika

Savaitgalis!!! Sveiki atvykę!!!

Po šimts, mes ne tik kašį mokam lošti… Dainuot irgi mokame ką? Ta prasme populiariosios muzikos atstovai. Žodžiu… groju:

Vaidas - Tiktai Tu

Pieno Lazeriai - Hero*

*Būna juk, kad ir herojams nesiseka. Velniškai šaunu buvo girdėti “3 milijonus” ten Pekine ir žiauriai liūdna nuaidėjus finalinei pusfinalio sirenai.

Ei, nupieškit kas nors piešinį, kuriame asfaltu eitų baltos pėdos ir po kelių žingsnių jos išsišakotų į atskiras poras pėdų… Ir visa tai pavadnkit IšSiSkyrimas” ir parduokit kur nors aukcione už beprotišką sumą tokį paveikslą, o pinigus paaukokit labdarai.

Arba, jei mokat kurti muziką, sukurkit drum'n'bass stiliaus kūrinį pavadinimu “Kėdės”(melodija ir pagrindinė tema paremta garsais, kurie girdimi perstumdant kėdes metalines ant plytelių tik viskas pagreitinta...). Kūrinį “prastumkit” kokiai garsiai leidybinei firmai, užsidirbsit pinigų, o juos - labdarai.

Abiem atvejais norimą sumą galit pasilikti ir sau. Tik nupieškit/sukurkit:).

Et, kaip kartais norėčiau mokėti piešti, kurti muziką, groti…

Ot būna dainų, kurių priedainiai tisiog užsiripytina galvoje ir plius, ėmus niuoniuoti tokią melodiją, aplink esantys irgi po truputį “užsikrečia” ta daina:). Mane “užkrėtė” draugas* maždaug prieš mėnesį. Ir laikas nuo laiko aš vis paniūniuoju, kad “širdyje myliu savo mamą…”. O ir versijų visokių prigalvojau… Pavyzdžiui, kad “aš širdyje labai myliu bendradarbes, bo jos labai panašios į barbes” arba, kad “…myliu Laimą, nes kartais ji būna pamaiva…”:).

M.Mikutavičius su Džimba - Aš labai myliu savo mamą.

*Nerijus šiandien iškeliavo į profesionalią armiją. Išlydėtuvės jau buvo, bet buvo kiek keista gauti žinutę “Iki ignai…”. Na, ne į karą išvažiavo. Tikiuosi viskas bus ok, bet va tokiom akimirkom susimąstai, kad draugai yra didelis turtas… Kaip ir mamos beje.

Nors oras buvo prastas, bet ilgasisi savaitgalis pajūryje(ir ne tik) buvo tikros atostogos, kuomet atėjus darbo dienoms puoli tildyti anksti ryte skambantį žadintuvą, kurį kažkokiu mistiniu būdu iš vakaro susireguliavai, ir tik po kiek laiko suvoki, kad šiandien jau reikia į darbą…:)

Pirmą kartą taip išėjo, kad į pajūry patraukėme per vieną iš ilgųjų savaitgalių ir ne kur kitur, o į Palangą. “Originalus” sprendimas:). Nusprendėme važiuoti autobusu, todėl kelionė buvo nors ir ilgesnė, bet netradiciška ir dėl to įdomi. Minios žmonių, sunkumai susirandant kur apsistoti, įkyrus lietus… Pasirodo, kad geras nusiteikimas gali įveikti visas “negandas”:).

Palanga niekuo nenustebino. Daugybė savitą “savo stilių turinčių žmonių”, begalė kičo, mažai turiningesnių pramogų… Palanga nu:). Bet aš jokiu būdu nesiskundžiu.

Kas nustebino, tai Andrius Mamontovas. Pasirinkti ilgąjį savaitgalį, kurio metu plius dar ir b2gether festivalis vyksta, savo koncertams pajūryje tai man kažkaip mažų mažiausiai chaltūra kvepia. Negalėjom nepatikrinti, kaip bus iš tikrųjų:).

Taigi įsigijom bilietėlius ir gan nekantriai laukėm koncerto, kuris buvo… Na, albumas “Geltona. Žalia. Raudona.” man nėra pats stipriausias Andriaus darbas, bet jis už jį pinigų irgi praktiškai neėmė:). O sugrojo chebrytė tikrai kokybiškai. Vasaros estradoj buvau po laaaabai ilgos pertraukos ir dėl garso negaliu nieko pasakyti, bo gal geriau ten nieko ir neišgausi. Man patiko. Patiko, kad Andrius iš pradžių pasakė, kad “atėjot ten ir ten. Čia roko koncertas…”. Ir šyptelėjo. Po šių žodžių berods niekas neatsistojo ir neišėjo. Net keista:). Beveik taip pat keista, kaip matyti solistą po roko koncerto nulipantį nuo scenos su glėbiu raudonų rožių…:). Publika “atsipalaidavo tik laužo šviesoje”, o tai buvo berods paskutinė koncerto daina, bet rankų miškas gražiai atrodė juolab kad salė buvo beveik pilnutėlė.

Apibendrinant visas atostogas: “ne tavo skonio” žmonės praktiškai negali sutrugdyti gerai praleisti laiką nebent jie imasi specialiai prieš tave nukreiptų veiksmų. :) Ką jūs?

Man pilnai pakanka poros Lietuvos vėliavėlių ant automobilio. Priekyje ir gale. Tiesa, ne tik per Olimpiadą ar dar kokias žaidynes. Ir ne pirktų prekybcentry ar laimėtų akcijos metu. Vėliavėlės juk puikuojasi ant mano automobilio valstybinių numerių. Cha!

Man patiko kolegos įrašas apie vėliavėles. Gal kiek sutirštino spalvas, bet ta manija man irgi kažkokia…šiaip sau tokia:).

Mačiau anadien automobiliuką su bene 6 trispalviukėm, o ir traktorius bei sunkvežimius tautiečiai nesibodi papuošti šiuo madingu atributu. Aš kaip būsimas sociologas galvoju dabar…galima būtų tyrimuką prasukti - pavyzdžiui, kiek žmonių, ant savo automobilių pritaisiusių vėliavėles, turi piderastkes. Man kažko atrodo, kad čia susiję labai gali būti tik va koreliaciją nustatyti sunku būtų berods. Arba ne:).

Bet kuriuo atveju - nieko čia aišku blogo… Smagu, kad žmonės patriotizuojasi tik nesmagu, kad ribotą laiką.

Sėdėjau mašinoj prasidaręs duris, užsikėlęs ant jų kojas ir valgiau ledus bei stebėjau kaip užsižiebia gatvių apšvietimas. Viena lempa apšvietė mane ir pasijutau taip, tarsi būčiau ant scenos ir galingas prožektorius apšviestų tik mane:). Visai įdomus laikas, o ypač rudenėjant, kai vakaras ateina vis anksčiau, o lauke vis dar smagu būti. Tos užsižiebiančios šviesos - tarsi praneša, kad atkeliauja naktis ir kad prasideda kitas gyvenimas. Romantiška net šiek tiek. Dauguma žmonių aišku eina gulti, bet juk yra begalės tokių, kurie dirba, šiaip slampinėja(na, kai kurie iš jų irgi “dirba”…), švenčia, žiūri krepšinį…

Jei kas niekad nebuvot ant scenos ir labai norit pajust, ką reiškia atsidurti prožektorių šviesoj, tai imkit ir atsistokit prietemoj kokioj nors vietoj, kurią apšviečia galingi prožektoriai. Reikia tik susekti, kada jie įsižiebia:). Ir tada - “čiukšt tiktai”. Stovit kaip sau apšviestas žibinto su mikrafonu rankoj, su scenine apranga ir užplėšiat savo mėgstamiausią dainą…:). Pavyzdžiui, “New York, New York..!” Būtų gerai, kad niekas nematytų… Bet šiaip - būtų visai linksmas reikalas:).

Jeigu krepšinis yra antroji Lietuvos religija, tai po šiandieninių pamaldų nuotaika puiki. Su pergale visus! Man visą rytą galvoje skambėjo „tik nesakyk, kad taip nebūna…“, nes būtent Žas‘ų „himnas“ man labiausiai asocijuojasi su pergalėmis krepšinio aikštelėje. Na, nekrykštausiu po kiekvienos pergalės ar verkšlensiu po pralaimėjimo(bent jau virtualioje erdvėje) tik noriu visiems palinkėti, kad Olimpiada iš tikrųjų leistų pasijusti svarbia dalele to didžiulio pasaulio. Bent jau svajokim apie aukštus laimėjimus, nes juk BŪNA – svajonės pildosi.

“Skylė sienoje” - tai viena iš laidų, kurios pasirodys LNK TV3 eteryje naujajame sezone. Anadien su močiute užmatėm šios laidos reklamą ir močiutė manęs klausė, kas čia per laida. Pasidomėjau. Galvojau, kad bus kažkas įdomesnio ar originalaus, o čia tik eilinis iš kažkur nupirktas projektėlis. Naivuolis gi koks:). Aišku einama lengviausiu keliu. Nors reklama iš pradžių sudomino. Viskas turėtų būti panašu į tai:

TV show Hole in the Wall:

Japonai moka linksmintis:). Bet asmeniškai man užtenka vieno tokio klipuko. O juk čia bus kassavaitinė laida berods.

Linksma, kai komentuoja Kesminas ir dar kažkoks tipelis. Pastarasis iškalbus vyriokas…:)

“Jie matyt gerai pailsėjo po daugiaudienių. Na, kiek čia dienų praėjo…vieniems daugiau reikia laiko, kitiems mažiau. Jei lyderiai išliks gyvi iki finišo, tai bus įdomu.” Daugiadienės - tai lenktynės, bet taip ir nepasakė, kad apie lenktynes kalba…dviprasmiškai skamba nors tu ką:).

“Atsitiktinai atvažiavusių į Olimpiadą jau būna vis mažiau…”:)))

“Šitie turi laiko pasigrožėti Kinų siena, gamtovaizdžiu…bet tik ne į kalną važiuodami.”

“Čia kiekvienas gali iššauti.” 

“Ignatas sėdi grupėj, bet jis gali būti, kad tai daro tik tam, jog reikia sėdėt…”

“Mes atvažiavę į Žaidynes nė vienas negalėjome blaiviai galvoti, kad užomsime aukštas vietas…” :))

“Grupė suėjusi į didesnę ir čia nežinia, kuris iššaus pirmas.”

“Šitie vos ne broliai…”

“Kroatas jau nenori važiuot. Nesvarbu, kad čia daug pagalbos mašinų važiuoja.”

“Jiems posūkis buvo nedėkingas. Galbūt ta balta linija jiems sumaišė…”

“Čia treniruotė labai gera. Bet kad jis dar maisto prisidėjo tiek į dėtuvę, tiek dar kažkur.” O čia juk lenktynės vyksta.

“Grupė priekinė atveš ką jiems reikia atvežt ir pasitrauks matyt.”:)

“Jie leido pasivažinėt visiems.”

“Pirmaujantys nutrūko…”

“Jie pabėgo ne pabėgdami, bet pabėgo.”

“Priverstinai jų dirbti niekas neprivers.”

“Kol grupė susiorganizuoja ar vytis ar nesivyt.”

O kur dar dviratininkų veido išraiškų komentavimas ir spėliojimai, ką jie galvoja ir t.t.:)