Vasara jau visai visai baigiasi ir mąstydamas, kokia ji buvo, sugalvojau parašyti apie vieną iš vasaros malonumų(bent jau man) - gatvės krepšinį. Aišku lauke krepšinį galima žaisti ne tik vasarą, bet būtent šiuo metų laiku tam būna daugiausiai laiko, o ir oras palankiausias. Prie oro sąlygų sugrįšiu kiek vėliau, o dabar noriu apžvelgti savo šios vasaros pasiekimus gatvės krepšinio aišktelėse.
Per 3 vasaros mėnesius man pavyko sudalyvauti net keturiuose turnyruose. Trijuose iš jų vyko “tradicinis” gatvės krepšinis 3×3 į vieną krepšį, o štai turnyre, kuriame pavyko užimti pirmąją vietą, žaidėme po atviru dangumi 5 prieš 5 į du krepšius. Žaidimas į vieną krepšį yra labai specifinis ir čia galioja daugybė aspektų, kurie gali nulemti sėkmę ir kurie yra mažiau lemiami “tradiciniame” krepšinyje.
Visų pirma daug ką lemia tinkama komandos komplektacija. Gatvės krepšinio turnyruose komandą gali sudaryti 4 žaidėjai, tačiau dažnai būna, kad atsarginis būna tik kritiniams ayvejams(pagrindiniams žaidėjams gavus traumą ir pan.). Nors būna turnyrų, kuriuose atsarginis tiesiog būtinas, nes per trumpą laiką tenka sužaisti nemažai rubgtynių ir norit pataupyto jėgas pravartu keistis. Šiuo atveju atsarginis turėtų būti krepšininkas, gebantis žaisti keliose pozicijose. Bet tai galioja visiems žaidėjams, nes lauko aišktelėsi kartais puikiai sukomplektuotos komandos(turinčios aukštą centro puolėją, sumanų įžaidėją ir atakuojantį gynėja ar krašto puolėją) dažnai patiria nesėkmes prieš komandas, kuriose visi trys žaidėjai nors ir neišsiskiria ūgiu, bet puikiai sugeba pataikyti tiek iš už trijų taškų atžymos, tiek prasiveržti po krepšiu.
Metimai iš trijų taškų zonos gatvės krepšinyje yra verti 2 taškų ir šis ginklas yra bene pats svarbiausias norint ką nors laimėti, nes būna taip, jog komanda pluša mėtydama iš vidutinio nuotolio ar tai iš po krepšio, tačiau iš čia pataikyti metimai vertinami tik po 1 tašką, o priešininkams tuomet užtenka įmesti tarkim pora tolimų metimų ir rezultatas vėl išsilygina.
Be abejonės svarbu susižaidimas. Mano komanda iš esmės buvo visad tokia pati tik apmaudu, jog pernai turėtas aukštaūgis išvyko į treniruočių stovyklą ir negalėjo mums padėti paskutiniame turnyre, kuriame, payrę vos vieną pralaimėjimą, dėl blogesnio taškų skirtumo turėjome pasitraukti iš tolimesnės kovos. Būtent šiame turnyre teko žaisti galima sakyti ekstremaliomis oro sąlygomis, nes per vieną mačą pliaupė toks stiprus lietus, jog sportbačiai buvo pilni vandens ir buvo sunku juos atkelti. Nekalbu apie sportinę aprangą, kuri buvo permirkus, tačiau džiugu bent tiek, kad aš asmeniškai nedėvėjau išverčiamų šortų, kurie kai prisigeria vandens tampa taip pat labai sunkūs.
Lyjant stipriam lietui labai praverčia aukštas ir mokantis nugara į krepšį žaisti vidurio puolėjas, kuriam tereikia įpasuoti kamuolį į baudos aikštelę, o visą kitą darbą jis atlieka pats vienas. Ši taktika naudinga todėl, kad varytis kamuolį paprasčiausiai neįmanomą, nes nuo balų jis nešoka, o ir danga dažniausiai būna labai slidi ir gauti traumą yra vieni juokai.
Bet kuriuo atveju, gatvės krepšinis yra kietas žaidimas ir čia leidžiama kiek daugiau pasitumdyti, tačiau būtent teisėjų darba čia turi gan daug įtakos, bo tuomet, kai leidžiama stumdytis per daug, krepšinis praranda savo žavesį ir tampa pusiau imtynių aikštele, o ne komandiniu sportu. Nors gatvės krepšinį gali žaisti visi, tačiau yra tokių, kurie būtent lauko aišktelėse sugeba rodyti stebuklus ir gali aplošti bet kurį priešininką. Tokie krepšininkai dažnai nesugeba nieko doro nuveikti žaisdami krepšinį per visą aikštelę, bet aš jų visai nenuvertinu, nes gatvės krepšinis yra tarsi atskira sporto šaka, kurioje galioja daugybė nerašytų taisyklių ir kurioje pasiekti pripažinimą yra velniškai sunku.
Tikiuosi, kad ruduo bus gražus ir dar pavyks pažaisti krepšinį lauke:).
Rodyk draugams
Nauji komentarai