SocialinėMechanika

Po šimts, sėdėdamas prie kompo aš, jei tik vilkiu džemperį, kuris turi virveles, jas būtinai graužiu. Ne pirmą kartą pagaunu save taip besielgiantį. Seniau mėgdavau graužti rankovių galus arba marškinėlių apykakles… Kažkos rūbų graužikas aš:). Žinau, kad žmonės mėgsta “pasmaguriauti” nagais, pieštukais, šratinukais, prie raktų ar mobilių telefonų segamomis juostelėmis…kuo dar?:)

Ai, buvo vienas toks tipas, kuris “skanavo” priešininko ausį…

Tai pirmoji mano kaip blogerio vasara ir kad blogosfera apmirus tai tikriausiai natūralu, bo atostogos, iškylos, išvykos, tinginiavimas - vasara yra vasara. Įrašų negausu, o ir iš jų didelė dalis labiau panašūs į Tvitter žinutes…:) Dar imu ir susimąstau, ką mes darytume, jei nebūtų youtube…:) O ir blogoramų bumas pamažu aprimsta. Va sa ra.Man ji lėktia lekia. Et, jei už tingėjimą mokėtų atlyginimą. Be viso kito gėrio dar ir turtingas būčiau.

 Kodėl rašau šitą įrašą? Noriu pasigirti, kad šiandien visai neseniai turėjau labai įpatingą mažą viešnią:). Kaip smagu žinokit, kai dar net pusantrų metų neturinti mergytė šypsosi tau, siunčia oro bučinukus ir mojuoja rankyte. Ir vis nori pamatyti “au au” kas reikštų, kad nori pamatyti šuniuką:). Gaila tik, kad atvėso oras ir Gintarytei teko keliauti namo, kad nesušaltų. Savo namuose ji į mane nelabai kreipia dėmesį ir kartais net bijo, o va pas mane, paklausta “kur Ignas”, iškart atsisuko į mane, mostelėjo rankyte ir šyptelėjo. “Užsikrėčiau” ir aš ta nerūpestina šypsena. Ačiū Karolinai ir Gintarei:)*.

Vos vos šį savaitgalį nepatapau tikru dj:). Na, bet dar viskas prieš akis. Vienaip ar kitap šiandien turėjau labai veiklią dieną, bo pačiuožinėjau ant ledo gan šauniai ir pažaidžiau futbolą po labai ilgo laiko. Nusikaliau, bet buvo super smagu. Dėkui chebrytei, kurie susirinko į stadioną.

Apie muziką…hmm. Šį kartą popsas sakyčiau. Tiesiog ši daina neišeina man kuris laikas iš galvos. Kerli - Walking on air:

Ir jos remiksas, kurį sukurpė Timberland’as. Bet jį dedu tik dėl to, kad, mano manymu, dainos remiksas būna pavykęs tuomet, kai skamba tikrai ne prasčiau už originalą, o kartais net geriau. Kaip yra šį kartą galit patys nuspręst.

Kerli - Walking on air(Timberland remix):

Gražiai pasiutusio likusio savaitgalio.

Anadien knibinėjausi prie savo mašinos daugiabučio kieme, o aplinkui zujo vaikai. Du berniukai diskutavo intensyviai ar tai žaidė kažką… ir vienas pareiškė - “jei darysi taip, būsi duchas, jei darysi kitaip - gėjus, o jei dar kitaip - idiotas“. 3 alternatyvos. Kaip supratau, jie jau mokyklinio amžiaus tipeliai, bo paskui kalba pasisuko apie skaitymą ir kaip 100 žodžių sunku perskaityti, o 120 išvis sunku…

“Duchas” ir “idiotas” - tai lyg ir “durnumo formos”, bet vaikis, kuris ten apie tai postringavo pridėjo ir “gėjų”. Va čia ir visuomenės požiūris, kuris ilgą laiką dar nespasikeis berods. Ok - homoseksualumo klausimas gali būti pavadintas labai diskutuotinu, labai atviru ir dar labiau problematišku. (Blah blah blah.)

Esmė tame, kad vaikai visų gudrybių semiasi ne vien tik iš interneto, teliko ar debilavotų komiksų. Tėvai turi 111 kartų daugiau įtakos už visus šiuos kanalus. Jei tėvas namie visus jam nepatinkančius tipus aprėkia pydarais(gėjais), motina savo ruožtu prideda visą “durnumo formų” amplitudę ir tada auga chebrytė, kurie taip nuoširdžiai vienas kitą vadina šiais epitetais, kad net kraupu klausyti. Ir nors augdami šie žmogeliukai kartais pakeičia savo požiūrį, tačiau jei nuo mažens jau rėki visa gerkle, kad tavo draugelis “duchas”, o tai reiškia nepilno proto, o tai “tas pats”, kas būti gėjumi… Nekvepia homofobija?

Ai, dar prisiminiau tokį pavyzdį, kurį man pasakojo mano kirpėja. Ji savo sūnui pagrasino, jog neleis jam sėdėti prie kompo, bo jam jau vystosi priklausomybė. O vaikas pasakė - “mama, o jei kas tau uždraustų rūkyti”. Priklausomybių visi mes turim, bet štai ima jauna asmenybė ir pasako tau apie tai, kad tu jam lyg ir rodai blogą pavyzdį ir kodėl jis tuomet negali turėt priklausomybės. Skamba painiai galbūt, bet kai pasaulis karts nuo karto suklinka, jog vaikai yra lygiavertės asmenybės su suaugusiais ir kad nereikia vaikų mulkinti visokiais ten “tave išsineš dėdė” arba “vaikus atneša gandrai”, nevalia nė akimirkai pamiršti, jog šie maži žmogeliukai yra ateitis. Būtų smagu, kad jie nebijotų kitokių žmonių ar ne?

Pasaulis nėra vien baltas ir juodas. O koks dar?:) Pilkas?

Nope. SPALVOTAS jis! Tiksliau - SPALVOoooOTESNIS!!!!!

Kokia spalva yra Jūsų favoritė ir kodėl?

Čia apie baltą spalvą:

Būna ir taip. Mano tėtis dirba mokyklos direktoriumi ir štai kasmet jis sudalyvauja vakarėlyje kodiniu pavadinimu “išleistuvės”:). Šie metai ne išimtis ir štai šį vakarą dar viena abiturientų karta atsiims atestatus, prisigers, lauks saulės… bet ne esmė. Noriu trumpai papasakoti, kaip mano tėtis ruošiasi šiam įvykiui:).

Dieną jis pasirašė kalbą, kuri kiek man teko girdėti, visad būna ne ilga ir tai labai džiugu. O va man besėdint prie kompo, atėjo tėtis ir murma, kad kažkur nusikišo savo genialųjį įrašą. “To mikso eškai”? “Neeee. Ieškau savo Dream Theater“. Nuėjau apačion ir besimaudydamas duše išgirdau, kad tą įrašą tėtis rado. Griaudi namai, o man atėjus jis pareiškė, kad nešis šitą cd į išleistuves ir paprašys, kad jam paleistų, bo a la vestuvininkų muzika… na, patys žinot. Aš patariau neštis:). O juk būtų tikrai fun.

Dream Theater - Metropolis:

Eisiu ir aš paspoksot atestatų įteikimo ir draugą pasveikint, bo čia jau vienas paskutinių draugų, baigiančių mokyklą. Na, čia ne koks “Can Lions”, bet jeigu bus kokių vertų dėmesio įvykių, parašysiu gyvai:))).

Per atostogas kartas nuo karto paspoksau ar tai per Lietuvos radiją paklausau žinias. Ir ką? Tai “politinė aklavietė”, tai nesutarimai dėl AE uždarymo, tai mistinė komisija, tirianti Kuršių Nerijos išsaugojimo klausimus… Politikai vis labiau panašėja į užspeistus į kampą žmones, bet, po šimts, patys prie to ir priėjo. Stojom į ES ir pasirašinėjom sutartį, kur pasižadėjom uždaryti AE, Kuršių Nerija, sakykit ką norit, yra vienas didesnių mūsų šalelės turtų ir koki dar klausimai čia gali būti. Mane knisa ir prezidento pozicija daugeliu klausimų, bo ta jo šaunioji atstovė spaudai vis dažniau savo graudžiu balsu praneša, kad “prezidentas apgailestauja” arba “prezidentas nerimauja”.

Rinkom čia neseniai prekės(ar kokį ten) ženklą mūsų šalelės, kur sužinojom, kad esam ir drąsūs ir dar visoki kitoki “labai išradingi” ir dabar gailiuosi, kad nesudalyvau su šiuo variantu. Nors šis ženklas ne visai tai reiškia, bet šūkis prie jo galėtų būti - “Sveiki atvykę į akligatvių šalį”.

Ai, bet, jeigu žiūrėčiau labai labai lokaliame lygmenyje į gyvenimo pokyčius, tai viskas gerėja. Mano gimtojo miestelio seniūnas automobilį iškeitė į dviratį ir dabar rodo pavyzdį, kaip reiktų “going green“. Jeigu rimtai, tai tikrai geras pavyzdys. :)

Tai va. “Papolitikavau”. Ką jūs veikiat? Tai galėtų būti dar vienas “socialinis šūkis”. “NEpolitikuok”:).

Jei imtumėt ir nuspręstumėt šeštadienio vakarą praleisti ramiai ir jaukiai…

Pink Floyd - High Hopes.

(Ap)mirus blogoramai nereikia būti genijumi, kad pastebėtum, jog keletas kolegų blogerių(man gražiau skamba draugų blogerių) vienokia ar kitokia forma stengiasi pratęsti tinklaraščių apžvalgos tradiciją. Sori, bet neminėsiu visų, kas tuo užsiima, nes taip rizikuoju kažką praleisti, o realiai žinau tik berods 5 “blogoramos formato” pavyzdžius. Be to iš karto suskumbu pasakyti, kad nelaikau tai nei geru, nei blogu reiškiniu. Pasigirsiu, kad vienas žmogeliukas netgi paminėjo mane savo įraše ir galiu pasakyti, kad smagus jausmas. Smagu dėl to, kad žmonės sugeba tai padaryti sakyčiau išradingai.

Kodėl nesirįžtu vertinti tokios tinklaraščių apžvalgos? Gal todėl, kad ji labai viską supaprastina:). Ir tas vertinimas ilgai užtruktų.

Trumpai.

Pamini tave kas nors blogoramoje ir štai tave aplanko melejardas smalsuolių. Aš pats dažnai būdavau ir esu tarp tų melejardo, bet visad savęs klausiu ar man tikrai tai įdomu. Visad pasidomiu paminėto tinklaraščio turiniu. Ir galbūt keista, bet retokai norisi sugrįžti į vieną ar kitą BLOG’ą vėl. Bet aišku būna ir taip, kad įrašas, kuris “nusipelnė” blogoramos, nesudomina, bet kituose to BLOG’o įrašuose randi įdomių dalykėlių. Plius dar niekam ne paslaptis berods, kad tokių apžvalgų rašymas didina susidomėjimą ir pačio rašančiojo atžvilgiu. O rašantysis.. jis/ji jau pasirenka, ką paminėti savo raštliavoje. Būtent todėl toks šio įrašo pavadinimas, kurį pasiskolinau ne iš kur kitur, o iš “pasakos apie 2 brolius”.

Bet kokiu atveju, man atrodo, kad kiekvienas, rašantis tinklaraštį, kiekviename įraše palieka mažą mažučiuką trupinėlį savęs. Ir kiekvienas iš mūsų esam tokio reiškinio kaip blogosfera dalelė ir nors galbūt niekada nesam pakliuvę į jokią apžvalgą, skaitomiausių topą ir t.t., bet visad reikia nepamiršti, kad pirmiausiai esam savotiški egoistai ir rašom sau, o paskui… o kas paskui? Laukimas, kol atgims blogorama?:D

Cha, jei būčiau santechnikas, tai visad nešiočiausi silikono, o va jei būčiau dj… Drumas ir beisas šį kartą būtų įmaišyti į miksą:). Ši muzika mane visad veikia kažkaip stimuliuojančiai ir labai padeda ką nors dirbant, nes neblaško minčių. O kad ji tinka tūsintis tai abejojančių vargu ar rasime. Taigi paprastą savatgalį(nes retai tokių būna mūsų šalyje :)…nesiskundžiu) šokti siūlau tokiu ar panašiu ritmu. Aišku  svarbiausia - šokti.

London Elektricity - Out Of This World, nes vokalas čia puikiai skamba ir apskritai man LE prie širdies:)

O štai Venetian Snares - Szamar Madar  mane sužavėjo tiek savo klipu, kurį patartina žiūrėti fullscreenu(nesu tikras, ar čia originalus video, bet tai visai nesvarbu bent jau man), tiek ir ta stygų pagalba išgaunama niūria nuotaika. Man patinka, kai viskas ne visai pagal nusistovėjusias taisykles…:) O galima tik įsivaizduoti, koks nepaprastas turėtų būti šio kūrinio live atlikimas.